Tendencijos geros – lietuviai grįžta namo

Aircraft

Ieškančiųjų geresnio gyvenimo kryptis keičiasi Panevėžio naudai. Skaičiuojama, kad per penkerius metus grįžtančiųjų iš užsienio į Aukštaitijos sostinę srautas išaugo kone 90 proc. Kas parvilioja į Panevėžį, su buvusiais emigrantais kalbėjosi Lina Dranseikaitė.

Jaukinasi miestą

Ieškančiųjų geresnio gyvenimo kryptis keičiasi Panevėžio naudai. Skaičiuojama, kad per penkerius metus grįžtančiųjų iš užsienio Aukštaitijos sostinę srautas išaugo kone 90 proc. Specialistai tokį šuolį motyvuoja didėjančiomis darbo galimybėmis, išaugusiu miesto patrauklumu ir būsto įperkamumu. Tačiau didžioji dalis buvusių emigrantų įvardija ir dar viena lemtingą motyvą: gimtųjų namų ir artimųjų ilgesį.

Nuo šio rudens Panevėžį po truputį jaukinasi Laura Dulevičienė. Po septynerių metų, praleistų Norvegijoje, moteris su šeima grįžo į Lietuvą. Laura kilusi iš Tauragės ir Panevėžys jai iki šiol buvo visiškai svetimas miestas. Tačiau čia gimęs ir augęs jos sutuoktinis.

„Vyras planavo pradėti savo verslą, o tai daryti geriau, kai aplinka pažįstama, bet kada gali paprašyti artimųjų pagalbos“, – pagrindinius motyvus, lėmusius apsisprendimą kurtis Panevėžyje, įvardija Laura. Šeima į Lietuvą grįžo nedėkingu pandeminiu laiku. Visgi tai nesutrukdė buvusio emigranto verslo planų – atidaryti savo autoservisą. L. Dulevičienė juokauja, kad ir karantino metu mašinos genda, tad sutuoktinis visada turi darbo. Ji pati pagal profesiją kirpėja ir kol kas grįžti į darbo rinką neskuba. Mat namuose – trys vaikai, kurių du mažiausieji tik šį rudenį pradėję lankyti darželį.

„Šiek tiek padedu vyrui ir vis kaupiuosi grįžimui į darbą. Yra nerimo, kaip pavyks rasti savo klientų ratą. Bet pirmiausia man reikia prisijaukinti Panevėžį“, – sako Laura.

Apsisprendė spontaniškai

L. Dulevičienės teigimu, vyriausiajam sūnui, kuris į Norvegiją išvyko Lietuvoje baigęs vos pirmą klasę, sugrįžus į Panevėžį nekilo bėdų integruojantis į lietuvišką mokyklą. Šeimoje visuomet buvo bendraujama tik lietuviškai, sūnus skaitydavo lietuviškas knygas.

„Gal daug kas priklauso ir nuo vaiko, ar jis nori mokytis. Bent jau mūsų atveju jokių bėdų nekilo“, – pasakojo mama.

Vienintelis dalykas, kuris vis dar stebina buvusius emigrantus, – čionykštė bendravimo kultūra. Norvegijoje, anot L. Dulevičienės, visai nesvarbu pareigos ir piniginės storis – su visais bendraujama vienodai – tiek su bankininku, tiek su valytoja. Buvę emigrantai pajuto, kad Lietuvoje ši takoskyra dar labai ryški.

„Ta nepagarba ir bendravimo kultūra – silpnoji lietuvių pusė. Bet svarbiausia, kad dabar visi esame kartu. Pagrindinė priežastis, privertusi grįžti, – šeimos ilgesys. Ir vaikų buvo gaila, kad augo be senelių meilės. Per metus atvykdavome geriausiu atveju trims savaitėms atostogų. Kad būtų tvirtas ryšys, to laiko reikia gerokai daugiau“, – kalba L. Dulevičienė. Tarp jos draugų yra nemažai emigrantų, kurie, pasak Lauros, pastaraisiais metais irgi apsisprendė grįžti į Lietuvą. „Niekada negali spjauti į šulinį. Mes patys kažkada sakėme, kad į Lietuvą tikrai negrįšime, bet išėjo kitaip. Per Naujuosius metus sugalvojome, o jau gegužę su visais daiktais išvykome iš Norvegijos. Kartais net ir tokie sprendimai priimami ekspromtu“, – šypsosi L. Dulevičienė.

Tarp jos draugų yra nemažai emigrantų, kurie, pasak Lauros, pastaraisiais metais irgi apsisprendė grįžti į Lietuvą.

„Niekada negali spjauti į šulinį. Mes patys kažkada sakėme, kad į Lietuvą tikrai negrįšime, bet išėjo kitaip. Per Naujuosius metus sugalvojome, o jau gegužę su visais daiktais išvykome iš Norvegijos. Kartais net ir tokie sprendimai priimami ekspromtu“, – šypsosi L. Dulevičienė.

Į emigraciją – tik patirties

Jau porą metų Panevėžyje gyvenimą kuriasi ir komunikacijos specialistė Kamilė Niunevaitė. Baigusi mokslus Didžiojoje Britanijoje, ji nusprendė grįžti į gimtąjį Panevėžį, nors svetur laukė didesnės karjeros perspektyvos. Kamilė įsitikinusi: jeigu žmogus nori, gerovę gali susikurti bet kur.

„Visada planavau į Angliją išvykti tik mokytis, pasisemti žinių ir patirties, kad ją galėčiau pritaikyti grįžusi į Panevėžį. Taip, Didžiojoje Britanijoje didesnės perspektyvos, bet jeigu esi išsilavinęs, pakankamai protingas, geras gyvenimo sąlygas gali susikurti bet kur, o kodėl gi ne savo gimtajame mieste?“ – sako K. Niunevaitė.

Dar viena priežastis, paskatinusi grįžti į Panevėžį, – noras, kad dukra augtų aplinkoje, kur kalbama gimtąja kalba, kur bus apgaubta močiučių ir giminaičių meile. Senelių pagalba auginant vaikus, anot buvusios emigrantės, – neįkainojama. Be to, ji įsitikinusi, jog Panevėžys turi tokias pat perspektyvas kaip ir kiti didmiesčiai. Nors Kamilė grįžo per pirmąją pandemijos bangą, tai nesutrukdė jai rasti darbo gimtajame mieste.

„Gal man pasisekė, nes darbą gavau ganėtinai nesunkiai. Svarbiausia, kad pavyksta rasti asmeninio gyvenimo ir darbo pusiausvyrą, kurios dabar visiems taip trūksta“, – pasidžiaugė K. Niunevaitė.

Ji pastebi, kad vis daugiau jaunimo grįžta į Panevėžį ne tik iš svetur, bet ir iš didžiųjų Lietuvos miestų. Panevėžys patrauklus savo kompaktiškumu – čia, galima sakyti, viskas pasiekiama ranka.

„Tai dar didesnė motyvacija, nes kuo daugiau jaunų žmonių grįš, tuo miestas dar labiau augs. Manau, kad daugės darbo vietų ne tik inžinerinių specialybių darbuotojams, bet ir kūrybinių industrijų atstovai čia ras vietą“, – perspektyvą mato K. Niunevaitė.

Plačios įsidarbinimo galimybės

Panevėžio plėtros agentūros direktorė Monika Miniotaitė mano, kad Panevėžio patrauklumą emigrantams lemia ne viena priežastis: miesto pritaikymas šeimai, sudarant puikias sąlygas gauti aukštos kokybės švietimo paslaugas, sparčiai vykdomas infrastruktūros atnaujinimas, sukuriantis vis daugiau patrauklių laisvalaikio erdvių, investuotojų, kuriančių gerai apmokamas darbo vietas bei puoselėjančių vakarietišką darbo kultūrą, pritraukimas.

Panevėžys – vienas stipriausių Lietuvos pramoninių miestų, tad net pandemijos laikotarpiu gamybinės įmonės dirbo visiškai nesusvyravusios, o darbuotojų poreikis dar labiau išaugo. Stipri pramonė, sukurianti trečdalį regiono bendrojo vidaus produkto, yra didelis Panevėžio privalumas.

„Jei net iš Norvegijos atvykusiam žmogui mūsų miestas ir jo galimybės atrodo patrauklios ir žavi, matyt, tikrai turime ką pasiūlyti“, – akcentavo M. Miniotaitė.

Pasak Panevėžio plėtros agentūros verslo aplinkos projektų vadovės Jūratės Raukštienės, paskutinių penkerių metų tiek vidinės, tiek ir išorinės migracijos rodikliai Panevėžyje teigiami. Anot jos, pastebima, kad gerokai išaugo ir besidominčiųjų grįžimo galimybėmis.

„Jeigu Panevėžį lygintume su kitais didžiaisiais miestais, nosies taip aukštai gal ir neiškelsime, bet grįžtančiųjų į mūsų miestą rodiklis išties pozityvus, tai labai džiugina“, – sako J. Raukštienė.

Motyvų sugrįžti – ne vienas

Pernai Plėtros agentūros atlikta apklausa atskleidė, kad daugelis grįžtančiųjų renkasi Panevėžį todėl, kad tai yra jų gimtasis miestas arba regiono centras. Motyvų, palankių Panevėžiui, sąraše – ne vienas rodiklis: čia gyvenantys artimieji, švietimo sistema ir kiti.

„Pačiai teko nemažai bendrauti su jaunomis šeimomis. Kaip vienas iš motyvų grįžti nurodoma ir mūsų švietimo sistema. Akcentuojama, kad labai svarbu, jog vaikai mokėtų gimtąją kalbą, todėl nemaža dalis emigrantų grįžta būtent tada, kai vaikams reikia pradėti eiti į mokyklą“, – pastebi J. Raukštienė.

2020–2021 mokslo metais Panevėžyje mokėsi 26 ikimokyklinio amžiaus ir 58 mokyklinio amžiaus jaunieji panevėžiečiai, grįžę iš JAV, Norvegijos, Anglijos, Airijos ir Latvijos. Vytauto Žemkalnio gimnazijoje veikia išlyginamoji mobili grupė, skirta visai lietuviškai nekalbantiems vaikams.

„Negana to, Panevėžys labai patogioje geografinėje padėtyje, ką akcentuoja dažniausiai tie, kurie kuria savo verslus. Iš čia labai patogu pasiekti visus tarptautinius oro uostus, tereikia pagerinti vietinį susisiekimą. Be to, svarbios ir būsto kainos – Panevėžyje galima įsigyti individualų namą, o Vilniuje ar Kaune už tokią kainą įmanoma įpirkti tik kuklų butą“, – motyvus rinktis Panevėžį vardijo J. Raukštienė.

Šaltinis: delfi

Share on facebook
Share on twitter
Share on pinterest
Share on whatsapp